2010 m. rugpjūčio 30 d., pirmadienis

2010 m. rugpjūčio 25 d., trečiadienis

Žmonės, apie kuriuos turime žinoti


Atsitiktinai internete perskaičiau apie Irena Sendler, lenk. Irena Sendlerowa. Ši moteris II-ojo pasaulinio karo metu iš Varšuvos geto su draugais išgelbėjo 2500 žydų vaikų. 1943 metais ji buvo suimta, žiauriai sumušta (sulaužytos abi kojos ir rankos) ir nuteista mirti. Išpirkos dėka ją pavyko išgelbėti. Iki karo pabaigos ji slapstėsi svetima pavarde, bet ir toliau padėjo žydų vaikams. 2007 metais Lenkijos prezidentas ir Izraelio ministras pirmininkas pasiūlė jos kandidatūrą Nobelio taikos premijai gauti, tačiau premija buvo įteikta Albertui Arnoldui Gorui kartu su Tarpvyriausybine klimato kaitos komisija (už jų pastangas sukurti ir skleisti geresnes žinias apie žmogaus sukeltą klimato kaitą)...Irena Sendler paskutinius gyvenimo metus praleido kukliame vieno kambario butelyje Varšuvoje, mirė 98 metų 2008 metais.
Shevah Weiss apie Ireną Sendlerovą rašė "Ji, be abejonių, paklaus Jo: Dieve, kur tu buvai tuo baisiu metu? Ir Dievas jai atsakys:"Aš buvau Tavo širdyje""..
Skaitant apie tokius žmones, norom nenorom, paklausi savęs: ar sugebėčiau taip, ar užtektų drąsos?..

2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Auskarai


Auskarai į komplektą šitam pakabukui.

2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis

Megstukas Benui



Numezgiau dar birželį, tik niekaip užtrauktuko neįsiuvau, o ir megstuko per tuos karšius nereikėjo. Na, bet pagaliau prisiruošiau - įsiuvau, nes oras vėsta ir megstuko gali prireikti.

2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis

Obuolių pyragas

Labai mėgstu obuolius, galiu jų suvalgyti daugybę, tačiau negaliu pakęsti nieko, kas yra "obuolių skonio". Turiu omenyje visu tuos saldainius ir vitaminus. Taigi po truputį prasideda obuolių sezonas: džiugu ir tuo pačiu metu liūdna, nes nenumaldomai artėja ruduo. Negaliu sakyti, kad nemėgstu rudens, juk vasaros pabaigoje mano gimtadienis, bet būtent tai matyt ir lemia, kad būtent rudenį labiausiai jaučiu kaip greitai bėga laikas. Arnas šį rudenį jau eis į trečią klasę, o, rodos, dar tik vakar su jauduliu širdy lydėjau į pirmąją. Ach... Na, bet užteks melancholijos. Taigis, kad jau galima po obelimi rasti vieną, kitą prinokusį obuolį, šiandien mūsų namuose pakvipo obuolių pyragu. Pyragas labai paprastas, toks, kad grįžus iš sodo dar būtų jėgų jį kepti.
Reikės:
4 kiaušinių
1 stiklinės cukraus
1 pakelis vanilininio cukraus (aš dėjau pusę 30 g. pakelio, nes tik tiek namie buvo likę)
1 kg obuolių
2 puodeliai miltų
truputis aguonų
Į dubenį sumušti visus kiaušinius, sudėti cukrų ir vanilinį cukrų, tada plakti, kol masė padvigubės. Tada berti miltus. Tešla turi gautis grietinės tirštumo. Į sviestu pateptą kepimo skardą dedame nuluptus ir supjaustytus obuolius, užbarstome aguonų, tada pilame tešlą (jos išeiga nedidelė tik tiek, kad sulipinti obuolius). Ir kepame 200-220 ° C įkaitintoje orkaitėje 30-40 min.

2010 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Skrybėlaitė+sagė

Turiu pasakyti, kad mano garderobe žalia spalva nėra labai populiari, o jeigu dar tiksliau - retenybė. Bet taip jau atsitiko, kad nusinėriau žalią kepuraitę ir dar pagaminau žalią sagę. Planavau pasipuošti per Benučio krikštynas, tačiau krakmolinau krikštynų išvakarėse, o ryte paaiškėjo, kad skrybėlaitės bryliai nepakankamai standžiai išsikrakmolino. Žodžiu skrybėlaitės taip ir neužsidėjau. Aišku vasara dar nesibaigė, bet pradedu abejoti ar aš ją nešiosiu. Na, bet pagyvensim, pamatysim, o jeigu ką, tai turiu dvi drauges, kurios labai mėgsta žalią spalvą, ypač viena iš jų. Reginute, jeigu skaitai šį pranešimą, linkėjimai tau.

Nėriau pagal šią schemą

2010 m. rugpjūčio 13 d., penktadienis

Atostogos Norvegijoje 3

Vėl nežmoniškai karšta, neįmanoma ką doro nuveikti, norisi tik išgriuvus gulėti, valgyti arbūzą ar agurkus iš šaldytuvo. Dar Benučiui dygsta dantys, karščiuoja nabagėlis. Todėl ramumo ir šypsenos įsikūnijimas pavirto baisiniu pikčiumi, zirzliu, atsisakančiu valgyti bet kokį kitą maistą, išskyrus mano pieną.Tikra vargo vakarienė, na, bet kaip nors praeis ir šis periodas. Kaip ten bebūtų, vis tiek reikia parašyti kaip baigėsi mūsų norvegiškoji kelionė.
Į Oslą važiavome kitu keliu nei iš Oslo į Mehus. Ir turiu pasakyti, kad važiuojant šiuo keliu teko pamatyti įdomesnių vaizdų: kalnai didesni, viršūnėse matėsi sniegas, didesni kriokliai. Vienoje kelio atkarpoje buvome pakilę į tokį aukštį, kad jau nebuvo beveik augmenijos: tik kerpės ir samanos. Vyras daug kartų buvo pasakojęs, kad Norvegijoje ant kelio galima sutikti avių bandą ar briedžius, tačiau nei važiuojant į Melhus, nei keliaujant po apylinkęs, mes taip jų ir nebuvo sutikę. Todėl, kai važiuojant į Oslą vyras išvydo ant kelio išeinančių brieždių porelę, vos ne garsiai pradėjo šaukti: matai, matai, nemelavau. Todėl, nors ir buvo prieblanda, pabandžiau juos įamžinti - gal įžiūrėsite:)
Atvykę į Oslą turėjome dar porą valandų laisvo laiko iki išplaukimo į Kileį, todėl galėjome truputėlį pasivaikščioti po miestą.


Pasižvalgę po miestą skubėjome į prieplauką. Atgal keliavome kajutėje su langu ir krantą galėjome stebėti tiek iš kajutės, tiek išėję ant denio. Oslas, priešingai nei pasitiko, išlydėjo mus su saule, ir giedru dangumi
Kas juokingiausia, plaukiant atgal, mes ir vėl iš 20 val. plaukimo, 14 val. pramiegojome. Iš Oslo išplaukėme 14 val., 10 val. ryto buvome Kylyje. Tada sėdome į mašiną ir patraukėme link Lietuvos. Šįkart pasirinkome kelią pro Varšuvą ir prašovėme, nes užtrukome tas pačias 18 val., plius tris kart susimokėjome kelių mokestį ir kelias buvo pilnas sunkvežimių. Tad namo grįžome be galo nuvargę, čia kalbu apie save ir vyrą, nes vaikai didžiąją kelio dalį pramiegojo, ir iš karo griuvome į lovą.
Ar dar kartą ryžčiausi tiek valandų važiavimui mašina su vaikais? Nežinau, gal ir taip, o gal ir ne, nors tiesą sakant, nuovargis pasimiršo, o įspūdžiai liko:).

2010 m. rugpjūčio 5 d., ketvirtadienis

Atostogos Norvegijoje2

Kaip jau minėjau pirmoje pasakojimo dalyje, Oslas mus pasitiko šiek tiek apniukęs, tačiau kuo labiau tolome nuo Oslo, tuo oras gerėjo. Norvegai, kaip ir lenkai, šiuo metu baisiai užsiėmę savo kelių gerinimu, tad pakeliui matėme ne vieną uolą paruoštą sprogdinimui, nes tam, kad atsirastų dar viena kelio juosta, jie turi nusprogdinti gabalą uolos, bet po to sėkmingai tas uolas sumala į stambesnę ir smulkesnę skaldą.Tik deja nebuvo įmanoma sustoti, o mašinos langai buvo neypatingai švarūs, tada fotoreportažo apie tai nebus. Vėliau sustojome pavalgyti aikštelėje, kurių Norvegijoje su suoliukais ir staliukais bei tualetu iš ties yra nemažai, tik bėda, kad jie įrengti tose vietose, kur nuostabius vaizdus užstoja medžiai, o ten kur kriokliai ar kalnų vaizdas, nėra galimybė sustoti: kelias siauras, kelkraščio nėra, eismas vyksta.
Čia keliautuvai (na supraskite keliautojai, mūsų Eglutė naują žodį sugalvojo) užkandžiauja.
Čia vaizdas kitapus kelio.


Aišku, tiek kilometrų nuvažiavus, nuvykę pas draugus į Melhus, nusprendėme, kad toli nevažinėsim, o paprasčiausiai patyrinėsime vietines apylinkes, bet pirmą viešnagės dieną vis tiek nusibaladojome turbūt virš 100 km (tik Norvegijoje dažnaikilometrai nieko nereiškia, svarbus laikas per kiek galima tam tikrą atstumą nuvažiuoti, nes keliai vingiuoti, siauri, nepalakstysi taip sakant), nes traukėme prie artimiausio fiordo.

Kitą dieną kopėme į šalia Melhus esantį kalną.

Prieš kopdami, mes net nepasidomėjome, koks atstumas iki tos išsvajotos viršūnės, tik vėliau išsiaiškinome, kad atstumas iki viršūnės apie 6 km. Tad nenuostabu, kad nukeliavus daugiau kaip pusę kelio supratau, jog mano mažopji mergaičiukė daugiau nebeįstengs kopti, todėlteko sukti atgal. Tam, kas niekada nekopėte į kalną galiu pasakyti,kad lipti žemyn nuo kalno, nė kiek nelengviau, nes kojos visą laiką įtemptos, kad nepargriūtum ir nenusiridentum žemyn, todėl vakare baisiai skaudėjo blauzdas.
O čia pavargusi zuikių šeimyna prisėdo ant uolos pailsėti, pro šalį bėgo operatorius Kipsas ir mus nufotografavo.
Trečią dieną važiavome į Trondheim'ą. Žvalgėmės po gynybinę pilį.
Didelį įspūdį padarė Nidaros katedra. Įspūdinga tiek išorė, tiek vidus, tik, deja, viduje nebuvo galima fotografuoti, o ir tvyrojo tokia prieblanda, kad fotografuoti be blykstės būtų buvę tiesiog neįmanoma, o ir nusižengti taisyklėms nesinorėjo.

Dar miesto vaizdų




O vakare, grįžus į Melhus, mūsų abu zuikių šeimynos vyrukai kartu su Tomu nutarė šturmuoti tą neįveiktą kalno viršūnę. Ir ką gi, jiems pavyko. Vaizdelis kalno viršūnėje
ir vaizdelis nuo kalno viršūnės žiūrint
Ketvirtą dieną pasilikome poilsiui, nes 12 val. nakties turėjome pajudėti link Oslo atgal namo. Apie kelionę iki Oslo ir jo vaizdai bus vėliau.