2012 m. vasario 28 d., antradienis

Neužšalau, neužpustė, tik kažkoks tingulys ir štilis manę apėmęs. Ne, rankdarbiai neužmesti, po truputėli krapštinėjuosi, bet va parodyti rezultatus vis kažkaip nerandu laiko, įkvėpimo ir jėgų. Nors to krapštinėjimosi tempai lėtoki, bet šiokie tokie rezultatai yra. Turiu pasakyti, kad šie metai prasidėję nelabai linksmai (sausio pradžioje teko pagulėti ligoninėje, nes Benučiui buvo pūlinga angina), tai taip ir tęsiasi su visokiom vaikų ir mūčų pačių ligom ligelėm, buitiniais ir ne tik  rėpestėliais (apie tai gal kitą kartą parašysiu). Todėl su vyru laukiam pavasario tikėdamiesi, kad saulė išgydys visas ligas ir suteiks jėgų su tais rūpestėliais susidoroti.  Tikiuosi, kad pavasarėlis nevers ilgai jo laukti.
Tai apie tuos kraštinėjimosi rezultatus... Turbūt prieš du metus (jei gerai atsimenu) mūsų Eglutei jos teta padovanojo medžiaginę lėlę su ryškiai oranžiniais plaukais. Iš dviejų  kasyčių ir ilgų, skirtingų spalvų kojinių nusprendėm, kad tai Pepė Ilgakojinė. Tik jau taip nutiko, kad per tą trumpą 2 metų savo gyvenimėlį ji ėmė ir paslaptingai neteko tų savo oranžinių plaukų (istorija nutyla apie plaukų netekimo priežastis). Kažkaip ilgai neprisiruošiau gelbėti Pepę Ilgakojinę nuo gėdingos išvaizdos, nes vis nenusipirkdavau tam tinkančių siuvimo siūlų (pirmoji jos šiuveliūra buvo būtent iš oranžinės spalvos siuvimo siūlo sumodeliuot), kol vakar nepamačiau, kad lėlei gresia dar ir kojų amputacija, mat atiro kojas laikantis siūlė. Todėl teko imtis pirmosios pagalbos čia ir dabar. Todėl nieko nelaukiant susiuvau kojas, susiradau likusius nuo šaliko mezgimo oranžinius siūlus ir pridaigsčiau plaukus (jei taip galima išsireikšti). Ir ką gi, lėlė gal ne kaip nauja, bet visgi padorios išvaizdos.  Tiesa, vietoj dviejų kasyčių ji dabar turi vieną storą kasą, bet manau, kad ji dėl to visai nepyksta, nes kaip šypsojosi, taip ir tebesišypso savoplačia šypsena. Tik va nesusigriebiau nufotografuoti, kaip ji atrodė prieš visas operacijas, fotografavau darbų eigoje ir kaip ji atrodo dabar. Taigi lėlės gelbėjimo operacijos trumpas fotoreportažas:
Darbų eigoje




Galutinis rezultatas


2012 m. vasario 21 d., antradienis

Apie žiemą

Ką  gi, rodos šaukdami "žiema žiema bėk iš kiemo" (nors ištikrųjų tą darė tik vaikai darželyje, aš gi prie to šiemet neprisidėjau), žiemos  ne tik, kad neišvarėme, o tik supykdėm ir ji dabar iš pykčio bando mus visus sniegu užversti. Pro langą gal ir gražu į šokančias snaiges pasižiūrėti, bet kai reikia nukeliauti iš taško A į tašką B ir per tas įsilinksminusias snaiges kelio nematyti,  tai tada nelabai smagu. Bet aš tikiuosi, kad pavasaris jau ne už kalnų, kad greitai galėsime džiaugtis saule ir spalvomis, rytine gaiva ir paukščių čiulbesiu.
O čia naujausia sagė


2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Nieko sau mašinytė

Prisipažinsiu pirma mintis šaunanti į galvą, interneto platybėse išvydus kažką panašaus,būna tokia: išprotėję žmonės. O paskui pagalvoju, kad visgi įdomu, kiek žmonių dirbo prie tokio projekto ir kiek laiko tai užtruko.

2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

Apyrankė "Gundytoja"

Čekiškas biseris, stikliniai karoliukai, kristalai.

2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Pirštinės

Užklupus šalčiams"apsičiupinėjau", kad kažkur prapuolė kumštinės pirštinės. Neliko nieko kito, kaip nusimegsti naujas, nes su pirštuotom beprotiškai šalo rankos.  Turiu pasakyti, kad mezgiau be jokio rašto, nes tikslas buvo vienas - kuo greičiau turėti šiltas pirštines, nors dar megzdama galvojau, kad "patiuninguoti" visada suspėsiu. Taip ir buvo, po savaitės nešiojimo, griebiausi vašelio ir truputį padailinau. Pirštinės nėra labai storos, nors mezgiau sudėjus du siūlus, bet  iš 100 proc. vilnonių siūlų, truputį paveltos. Siūlai dar iš mano a.a. mamos augintų avių vilnos. Aš net neatsimenu kiek siūlams metų, bet jie visiškai sveiki ir dabar puikiai šildo man rankas ir kojas (dar nusimezgiau vieno siūlo kojines, kad kojos tilptų į batus).