2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Apie šį bei tą

Labiausiai pajaučiu kaip nenumaldomai bėga laikas per vaikų gimtadienius. Juk rodos, dar tik vakar stebėjai jo pirmus žingsnius, džiaugiausiai pirmu ištartu "mama", o šiandien  jam jau dešimt (na tiksliau dešimt sukako šeštadienį, rugsėjo dvidešimt ketvirtą). Dešmt metų prabėgo kaip akimirka. Ir nieko čia nepadarysi. Kaip viena akimirka prabėgo ir vasara, o mes vis dar paskendę savo statybose. Padaryta daug, bet taip norėtūsi pasakyti: mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme, valio draugai. Visi tie statybiniai reikalai vis pasiglemžia nemažai mano laiko, todėl rankdarbiam kolkas lieka tik trupiniai. O čia tų laiko trupinių rezultatai

2011 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Nebaigtų darbų užbaigimas

Gal ir per skambiai pasakyta, nes pakabukui trūko tik virvelės (rodytoj nuotraukoj jis su tokia  laikina juostele). Virvelę nusipirkau jau seniai, bet va su užspaudėju ir užsegimu kiek užtrukau (kukliai tariant). Na, bet šiandien pagaliau prisiruošiau ir užbaigiau


2011 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Nūdiena

Oi kaip seniai berašiau čia... Prieš leisdama vaikus į darželį galvojau, kad turėsiu daugiau laiko (naivuolė ir ne kitaip), o atsitiko, kad jo dabar turiu dar mažiau: pakelt vaikus, aprenkt, į darželį nuvešt, namus susitvarkyt, sodas, daržas, pietūs, iš darželio vaikus paimt, pamaitint, pamokas vyresnėlio patikrint. Atrodo, nespėjau nė mirktelt, kaip vakaras atėjo. Plius Benučiui vis dar darželio adaptacinis periodas, kurio formos kas kelios dienos vis keičias, tai jis nenori manęs paleist likusią dienos dalį, tai rodo kapryzus dėl kiekvieno menkniekio. O rankdarbiai, ach mano mielieji rankdarbiai, jie lieka kažkur nuošaly (na neskaitant įsiūtų kelių užtrauktukų, įsiūtų sagų, na bet čia šiaip remontas, o ne kūryba). Tiesa, pradėjau megsti megstuką, bet kažkaip nujaučiu, kad ilgokai teks palaukti rezultato. Kartais imuosi kokios smulkmenėlės, bet psichologinė būsena dabar tokia, kad kai nesigauna idealiai, trenkiu viską šonan. Na, bet aš tikiuosi, kad po trupuką viskas susidėlios į savo vietas, o kol kas galiu vieną smulkmenėlę parodyti - gumytės plaukams.

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Naujas ritmas

Vakar vakare mane buvo apėmęs baisinis nerimas ir jaudulys, o šiandien tą nerimą ir jaudulį jaučiau dar aštriau. Kaip greitai bėga laikas, Arnas jau ketvirtokas, bet nerimo priežastis ne jis. Mano mažieji pupuliukai, Eglė ir Benas, šiandien pirmą dieną ėjo į darželį (tiesą sakant visą vasarą galvojau, kaip jiems pavyks priprasti prie darželio). Nors pirmą dieną abu palikau tik kelioms valandoms, bet ir tos man prailgo, o kai Benas, o po to ir Eglutė, išvydę mane pradėjo verkti, suspaudė širdį. Nors sako, kad vaikai, kurie verkia pirmomis dienomis, adaptuojasi greičiau, nei tie, kurie pirmas dienas į darželį eina lyg niekur nieko, manęs tai nenuramina, skauda širdį, kad nerūpestingos mano mažėlių vaikystės dienos baigėsi. Taigi nuo rugsėjo pirmosios mūsų šeimyna pradeda gyventi nauju ritmu ir tikiuosi, kad viskas bus gerai (och, kaip virpa širdelė).
Taigi, kam rugsėjis, kaip ir mums,  atneša naujų vėjų ir pasikeitimų, linkiu sėkmės, besimokantiems - gerų mokslo metų.
          Su rugsėjo  pirmąja.