Pavasaris

Ką gi pagaliau atėjau taip ilgai lauktas pavasaris. Dviračių sezonas atidarytas - miklinam per žiemą užsitingėjusius kaulus. Beveik visą savaitę su vyru vaikus iš darželio parsiveždavom dviračiais. Nors neapseita ir be nuotykių: antrą dviračių sezono dieną sugebėjau pradurti padangą. Na, be nieko tokio,  MB užlopė ir dabar sėkmingai (kol kas) vėl važinėju. Tikiuosi, kad pavyks išvengti pasikartojimo, nors tai nėra paprasta - pilnos gatvės įvairiausių šukių. Matyt kažkas smaginosi daužydamas tuščius butelius. Ką padarysi - sąmoningumo mūsų tautai  dar oi kaip trūksta. Lygiai taip pat trūksta supratimo senom moterytėm, kad jei važiuoji kelio kraštu dviračiu, neatsisukus ir nepažiūrėjus ar niekas neatvažiuoja iš paskos, negalima staiga pasukti į kelio vidurį. Tačiau į išsakytą tokią mano pastabą, ji paprasčiausiai atšovė: "o kodėl jūs važiuojat kelio vidurį", suprask - visas kelias jos, o tu žmogau, jei nori važiuoti greičiau ir ji tau trukdo ir nenori susidurti aplenkdamas - peršok. Žinoma svarbiausia, kad nesusidūrėme, bet nuotaika vis tiek buvo sugadinta. Aišku šiltas vėjelis greitai išpūtė negeras mintis ir nuotaika greitai pasitaisė. Argi galima ilgai  būti blogos nuotaikos, kai šviečia saulė, gaiviai kvepia oras ir atbunda visa gamta. Mūsų Benas buvo tiek  išsiilgęs žaidimo kieme, kad šeštadienį prabuvęs jame nuo ryto iki pietų, net nerėjo eiti į vidų valgyti- teko nešti rėkiantį: "noriu būti lauke". Tas išsiilgtas pavasaris yra kaltininkas ir to, kad truputėlį apleidau dienoraštį. Tenka daugiau krapštytis lauke, dėl to mažiau  lieka jėgų ir laiko rankdarbiams bei rašymui. Nors visiškai rankdarbių neapleidau, bet tempai gerokai sulėtėję. Bet po truputį po truptį kai kas ir susidėlioja...