Paskutiniu metu prisėsti ir ramiai kažką parašyti beveik nėra šansų. Vos tik prisėdu prie kompiuterio, tuoj kur buvęs, kur nebuvęs ir Benas prisistato: lipa ant kelių, griebia už pelės arba su nepaprastu entuziazmu skuba paspausti kompiuterio išjungimo mygtuką. Na dar lieka laikas, kai jis miega, bet ir jis gerokai sutrumpėjo. Jei anksčiau Benutis miegodavo tris kart per dieną po valandą, tai dabar vieną valandą per dieną, na kartais pavakare "nulūžta" pusvalandukui. Visu kitu laiku vyksta neįtikėtini alpinizmo seansai. Bando užlipti visur, kur tik pajėgia, o pajėgia iš tiesų daug: jeigu virtuvėje nuo stalo neatiktrauktos kėdės, užsilipa ant kurios nors iš kėdžių, o tada ant stalo, vaikų kambaryje stovi spintelė su stalčiais, o ant jos gėlė, tai jis išsitraukia apatinį stalčių, laikydamasis už kitų stalčių rankrnėlių įsilipa į jį ir tada kapsto žemės iš gėlės vazono. Ir aukščiausia alpinizmo viršūnė, tai, kai nuo fotelio lipa ant palangės. Uf, kiek kartų mano širdelė į užkulnius dardėjo. Rodos, net nusisukti dorai nespėjau, o jis jau kur nors kariasi. Aš jau pradėjau apžiūrinėti savo vargšę galvelę ar ten koks žilas plaukas dar nepasirodė. Pradėjau galvoti, kad gal kartais alpinistas Vladas Vitkauskas yra koks nors tolimas mūsų giminaitis ir Benas paveldėjo alpinizmo geną. Vienu žodžiu, ramiai pasėdėti ir užsiimti rankdarbiais laiko nėra daug. Ir dienoraščio gimtadienį praleidau jokio įrašo nepadariusi..., ir parodyti nelabai yra ką. Nors, kai prireikė telefono dėklo, tai susikurpiau jį per kokį pusvalandį.
Po truputį pribėgdama mezgu, nors ir čia neapseita be nuotykių. Mezgiau vienai mergaitei bolero stiliaus megstuką, likus numegsti vienai rankovei, paaiškėjo, kad likę siūlai skiriasi šiek tiek savo storiu. Patikrinau pagal etiketes, partija kaip ir ta pati. Na vienu žodžiu. Viena paguoda, kad saulė beveik kasdien negaili savo spindulių ir galima į lauką išeiti pasivaikščioti. Taip vieną dieną vaikštinėjant sutikome be galo prieraišų katinėlį, kuris ilgai mus sekė ir buvau pradėjusi bijoti, kad jis rimtai sugalvojo tapti dar vienu mūsų augintiniu.
Bet visa laimė, kad kai vėliau sutikome du jaunuolius ir katinėlis pamanė, kad su jais jam bus linksmiau keliauti.
Štai toks gyvenimas "verda" zuikučių namuose:).
Po truputį pribėgdama mezgu, nors ir čia neapseita be nuotykių. Mezgiau vienai mergaitei bolero stiliaus megstuką, likus numegsti vienai rankovei, paaiškėjo, kad likę siūlai skiriasi šiek tiek savo storiu. Patikrinau pagal etiketes, partija kaip ir ta pati. Na vienu žodžiu. Viena paguoda, kad saulė beveik kasdien negaili savo spindulių ir galima į lauką išeiti pasivaikščioti. Taip vieną dieną vaikštinėjant sutikome be galo prieraišų katinėlį, kuris ilgai mus sekė ir buvau pradėjusi bijoti, kad jis rimtai sugalvojo tapti dar vienu mūsų augintiniu.
Bet visa laimė, kad kai vėliau sutikome du jaunuolius ir katinėlis pamanė, kad su jais jam bus linksmiau keliauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą