Darbai darbeliai

Senokai berašiau ir ne todėl, kad visai nieko neveikčiau, ne: darbas darbą gena, juk pavasaris, vis daugiau laiko tenka skirti sodui, daržovėms ir t.t. Vyras kartais burbtelna, ai kam čia sodini, vargsti, bet aš jam atsakau, kad geriau pavargsiu, nei plastmasinius pomidorus iš Ispanijos valgysiu ar chemikalų pripurkštas braškes. Man jokia atvežtinė braškė nesilygina su ką tik nuskinta iš savo daržo, o ir žemėje pasirausti sielai sveika. Plius dvi savaites prie kompiuterio prisėsdavau tik sekamų tinklaraščių naujienas paskaityti, nes Edvinas kažkur persišaldė taip, kad dėl ūmaus bronchito turėjo priverstines atostogas, tai daug laiko praleisdavo prie kompiuterio.
Po truputį rankdarbiauju, tik su su fotografavimu tų rankdarbių visai prastai. Kai kas taip ir iškeliavo į naujus namučius nenufotografuota. O štai šią sagę



sugebėjau pamesti, pirmą kartą ją įsisegus.Įdomu ar kas nors rado ir segi ar išmetė? Panašiai buvo nutikę su mano megsta kepure. Vieną žeimą sugebėjau pamesti kepurę(matyt pamečiau lipdama iš mašinos, gal buvo prisisegus prie rankinuko). Po kokios savaitės laiko pamačiau moteriškę nešiojančią mano kepurę, taip suėmė juokas, dar pagalvojau, kad negalėčiau turbūt taip, radus gatvėje imti ir nešioti.
Suvėriau kelis auskariukus, bet nufotografavau tik šiuos.

Kai ko negaliu parodyti, kol nepasiekė adresato, nes gali netyčia čia užmatyti, ir dar nėrinys pradėtas, bet garsiai vengiu apie jį kalbėti, nes tikrai neužbaigsiu, megstukas Eglutei numegstas, bet sagučių trūksta, o dar vyro sesuo šiek tiek siūlų atidavė, tai galvoje kalnas projektų, o laiko jų atlikimui - ne kalnai. Mažiesiems zuikiams irgi dėmesio reikia. Juk ir virimo padaugėjo, nes atėjo laikas Benučiui pratintis prie tirštesnio maistelio, tai daržovių košes virioju, tik bėda, kad jam jos nelabai patinka, mieliau geria mano pienuką:). Nei su Arnu, nei su Eglute tokių rūpesčių neturėjau, tiesa Eglutei mėsytę nelabai patikdavo valgyti, bet košes ji valgė mielai. Na, bet kaip mūsų tėtė sako, na kur dings, po turputį, po truputį išmoks jis tas košes valgyti. Tai taip dienelės ir bėga. Tiesa, šeštadienio rytą pro langą matėm gausybę oro balionų, spėjau pagriebti fotoaparatą, kol visi neišsiskraidė, bet dar nespėjau peržiūrėti foto, jei bus kas patenkinamo gavęsi, nes buvo gerokai apniūkęs rytas, tai parodysiu.

Pieštukinės

Interneto platybėse radau labai smagią idėją. Iš skardinių nuo konservuotų vaisių, žirnelių, kukurūzų ir kt. galima pasidaryti štai tokią pieštukinę, vazą ar vazonėlį gėlėms. Žinoma, jei specialiai važiuoti ir pirkti kamštinę dangą, gal ir nelabai apsimoka, bet jei atliko kokie gabalėliai nuo remonto darbų, galima šiam reikalui panaudoti. Ir ekologija, ir nauda. Gamybos procesas aprašomas čia.

Paprasta, bet neprasta

Plačiau čia

Kai neskrenda lėktuvai

Ir reikėjo gi tam vulkanui Islandijoje prabusti. Atrodo ramiai miegojo šitiek metų, galėjo ir toliau sau miegoti. Ne, nesam įstrigę karžkur pasaulyje, paprasčiausiai mūsų tėtukui tenka per dieną atsiliepti į šimtus piktų, pavargusių, nusivylusių ir t.t. žmonių skambučių. Galima ir juos suprasti: esi tūkstančius kilometrų nuo namų ir nežinai kada galėsi sugrįžti (pačiai dar kokių dvylikos metų teko malonumas vieną parą pratūnoti Talino oro uoste, kadangi Rygoje tvyrojo tirštas rūkas ir mūsų lėktuvas negalėjo ten leistis). Kadangi tokiu būdų esame susiję su visa šia nelinksma istorija, tai nuolat sekame naujienas apie įvykių eigą. Tikėkimės, kad neišsipildys liūdniausios prognozės, priešingu atveju tai palies mus visus, ne tik tuos, kurie negali išskristi (vulkano įsiveržimas gali turėti įtakos klimatui, ekonomikai, sveikatai ir t.t.).
O kol kas, gyvenimas po truptį juda į priekį, nors rašymas čia ir buvo sutojęs. Kadangi vis daugiau pasitaiko šiltų ir saulėtų dienų, tai daugiau laiko praleidžiame lauke, tvarkėme aplinką ir šiaip visokius darbelius dirbome. Vieną dieną buvom susiorganizavę šeimyninę eskursiją į aviacijos muziejų. Tai kelios foto iš ten.

Žvelgiant į šią lėktuvo "Lituanica" kopiją, galvojau, kad kiek reikia turėti drąsos, ryžto, valios, kad tokiu rodos, vėjo perpučiamu, lėktuvu pasiryžti perskristi Atlanto vandenyną. Kol neturėjau šeimos apie šį skrydį galvojau daugiau tik kaip apie žygdarbį, išgarsinusį Lietuvą, bet dabar pagalvoju, ką tai reiškė artimiesiems vienoje ar kitoje Atlando vandenyno pusėje, tas laukimas,nežinia ir galiausiai baisi žinia...