Senokai berašiau ir ne todėl, kad visai nieko neveikčiau, ne: darbas darbą gena, juk pavasaris, vis daugiau laiko tenka skirti sodui, daržovėms ir t.t. Vyras kartais burbtelna, ai kam čia sodini, vargsti, bet aš jam atsakau, kad geriau pavargsiu, nei plastmasinius pomidorus iš Ispanijos valgysiu ar chemikalų pripurkštas braškes. Man jokia atvežtinė braškė nesilygina su ką tik nuskinta iš savo daržo, o ir žemėje pasirausti sielai sveika. Plius dvi savaites prie kompiuterio prisėsdavau tik sekamų tinklaraščių naujienas paskaityti, nes Edvinas kažkur persišaldė taip, kad dėl ūmaus bronchito turėjo priverstines atostogas, tai daug laiko praleisdavo prie kompiuterio.
Po truputį rankdarbiauju, tik su su fotografavimu tų rankdarbių visai prastai. Kai kas taip ir iškeliavo į naujus namučius nenufotografuota. O štai šią sagę
sugebėjau pamesti, pirmą kartą ją įsisegus.Įdomu ar kas nors rado ir segi ar išmetė? Panašiai buvo nutikę su mano megsta kepure. Vieną žeimą sugebėjau pamesti kepurę(matyt pamečiau lipdama iš mašinos, gal buvo prisisegus prie rankinuko). Po kokios savaitės laiko pamačiau moteriškę nešiojančią mano kepurę, taip suėmė juokas, dar pagalvojau, kad negalėčiau turbūt taip, radus gatvėje imti ir nešioti.
Suvėriau kelis auskariukus, bet nufotografavau tik šiuos.
Kai ko negaliu parodyti, kol nepasiekė adresato, nes gali netyčia čia užmatyti, ir dar nėrinys pradėtas, bet garsiai vengiu apie jį kalbėti, nes tikrai neužbaigsiu, megstukas Eglutei numegstas, bet sagučių trūksta, o dar vyro sesuo šiek tiek siūlų atidavė, tai galvoje kalnas projektų, o laiko jų atlikimui - ne kalnai. Mažiesiems zuikiams irgi dėmesio reikia. Juk ir virimo padaugėjo, nes atėjo laikas Benučiui pratintis prie tirštesnio maistelio, tai daržovių košes virioju, tik bėda, kad jam jos nelabai patinka, mieliau geria mano pienuką:). Nei su Arnu, nei su Eglute tokių rūpesčių neturėjau, tiesa Eglutei mėsytę nelabai patikdavo valgyti, bet košes ji valgė mielai. Na, bet kaip mūsų tėtė sako, na kur dings, po turputį, po truputį išmoks jis tas košes valgyti. Tai taip dienelės ir bėga. Tiesa, šeštadienio rytą pro langą matėm gausybę oro balionų, spėjau pagriebti fotoaparatą, kol visi neišsiskraidė, bet dar nespėjau peržiūrėti foto, jei bus kas patenkinamo gavęsi, nes buvo gerokai apniūkęs rytas, tai parodysiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą