Juosta plaukams 1

Paprasta plaukų juosta dukriukui.  Paskutiniu metu Eglutė pamėgo būti nesurištais plaukais, tad juosta tapo būdu palaikyti  bent kiek padoresnę jos išvaizdą.

Penalas

Skiautė džinsų, užtrauktukas,  pora sagyčių - štai ir penalas Benučiui į darželį. Gal mano trimetis  (na beveik trimetis, nedaug trūksta) "neišbrokys", netrukus sužinosiu...

 

Ir kas čia bus?

Dau kartų girdėjau šį klausimą iš savo mažių, kol tris pusdienius dariau šį kilimėlį.

Kilimėlis galima sakyti - iš nieko: jam padaryti buvo panaudoti įvairiaspalviai siūlų likučiai tinkleliui nunerti ir trikotažo juostlės iš senų trikotažinių paklodžių su guma. Tiesą pasakius, tai užmojis buvo padaryti kur kas didesnį kilimėlį, bet pradėjusi supratau, kad vien tokio kilimėlio padarymas bus išbandymas kantrybei. Mat pradėjau rišti iš siauresnių trikotažo juostelių ir reikėjo rišti į kiekvieną tinklelio eilutę, viduriukas ėjosi greičiau - platesnės juostelės geriau viena kitą dengė ir užteko rišti į kas antrą tinklelio eilutę. Šį kartą kantrybės užteko - turime minkštą  vonios kilimėlį. Žinoma, kaip mano vyras sakė, nusipirkti paprasčiau, bet seniai norėjosi kažką tokio pabandyti padaryti iš medžiagos atraižų, idėją įgyvendinau - galima imtis kitų idėjų įgyvendinimo...

Dar kartą apie antrą džinsų gyvenimą

Kadangi viena ranka ypatingai daug ko nenuveiksi, tai šiandein sugalvojau bent šiek tiek perrinkti vaikiškus rūbus: Arno išaugti - Benui, Eglės ir Beno išaugti - į bažnyčios gerumo skrynią. Tuo pačiu žvilgsnis užkliuvo į jau šiek tiek apkarpytus  ir  iš dalies panaudotus terbelei,kosmetinei ir panašiems dalykėliams  nebenešiojamus džinsus. Dalį išmečiau, dalį palikau. Dažnai lieka džinsų dalis su kišenėmis arba maži gabalėliai su siūle per vidurį, kurių, atrodo, jau nebelabai panaudosi, bet landžiodama po internetą radau labai įdomų paklotėlį, kuris paskatino dar pasaugoti tuos džinsų likučiu, gal kada nors ir aš pamėginsiu tokį pasiūti

Šaltinis ir pamokėlė kaip tokį paklotėlį pasiūti

Neužšalau, neužpustė, tik kažkoks tingulys ir štilis manę apėmęs. Ne, rankdarbiai neužmesti, po truputėli krapštinėjuosi, bet va parodyti rezultatus vis kažkaip nerandu laiko, įkvėpimo ir jėgų. Nors to krapštinėjimosi tempai lėtoki, bet šiokie tokie rezultatai yra. Turiu pasakyti, kad šie metai prasidėję nelabai linksmai (sausio pradžioje teko pagulėti ligoninėje, nes Benučiui buvo pūlinga angina), tai taip ir tęsiasi su visokiom vaikų ir mūčų pačių ligom ligelėm, buitiniais ir ne tik  rėpestėliais (apie tai gal kitą kartą parašysiu). Todėl su vyru laukiam pavasario tikėdamiesi, kad saulė išgydys visas ligas ir suteiks jėgų su tais rūpestėliais susidoroti.  Tikiuosi, kad pavasarėlis nevers ilgai jo laukti.

Tai apie tuos kraštinėjimosi rezultatus... Turbūt prieš du metus (jei gerai atsimenu) mūsų Eglutei jos teta padovanojo medžiaginę lėlę su ryškiai oranžiniais plaukais. Iš dviejų  kasyčių ir ilgų, skirtingų spalvų kojinių nusprendėm, kad tai Pepė Ilgakojinė. Tik jau taip nutiko, kad per tą trumpą 2 metų savo gyvenimėlį ji ėmė ir paslaptingai neteko tų savo oranžinių plaukų (istorija nutyla apie plaukų netekimo priežastis). Kažkaip ilgai neprisiruošiau gelbėti Pepę Ilgakojinę nuo gėdingos išvaizdos, nes vis nenusipirkdavau tam tinkančių siuvimo siūlų (pirmoji jos šiuveliūra buvo būtent iš oranžinės spalvos siuvimo siūlo sumodeliuot), kol vakar nepamačiau, kad lėlei gresia dar ir kojų amputacija, mat atiro kojas laikantis siūlė. Todėl teko imtis pirmosios pagalbos čia ir dabar. Todėl nieko nelaukiant susiuvau kojas, susiradau likusius nuo šaliko mezgimo oranžinius siūlus ir pridaigsčiau plaukus (jei taip galima išsireikšti). Ir ką gi, lėlė gal ne kaip nauja, bet visgi padorios išvaizdos.  Tiesa, vietoj dviejų kasyčių ji dabar turi vieną storą kasą, bet manau, kad ji dėl to visai nepyksta, nes kaip šypsojosi, taip ir tebesišypso savoplačia šypsena. Tik va nesusigriebiau nufotografuoti, kaip ji atrodė prieš visas operacijas, fotografavau darbų eigoje ir kaip ji atrodo dabar. Taigi lėlės gelbėjimo operacijos trumpas fotoreportažas:

Darbų eigoje




Galutinis rezultatas

Rankinė

Vyras, pamatęs besikrapštinėjančią prie siuvimo mašinos tarp kalno visokių skiaučių ir odų atraižų, paklausė ką veikiu. Atsakiau, kad bandau susikurpti rankinę. Išgirdau ilgą "a". Tada pasakiau, kad turbūt jis manąs, jog paprasčiau nueiti ir nusipikrti naują. Išgirdau savimeilę paglosčiusį atsakymą " paprasčiau, bet tokios, kokią pasidarysi pati, niekas neturės". Nors turiu prisipažinti, kad vienu metu jau buvau bepasiduodanti, nes siuvimo mašina nelabai norėjo siūti odą kartu su nėriniu, bet šiaip ne taip aš ją "įkalbėjau".  Iki tobulybės mano rankinei dar labai toli, bet ji man miela tokia, kokia yra.  Nors nuo pradinio sumanymo gerokai nutolau, nes siūlų buvo likę tik apie 80 g, didesnių odos atraižų taip pat neradau.  Taigi truputis naujo+ seno+ pora pusdienių darbo (o gal ir daugiau, tiksliai neskaičiavau laiko)  lygu nauja rankinė.

Terbelė dūdelei

Dar prieš Benučio ligą greitomis iš senų džinsų sukurpta  terbelė Arnui mokyklinei dūdelei įsidėti.

Stalo prikėlimas naujam gyvenimui

Neužilgo mūsų Arnas ruoš pamokas prie to pačio stalo, prie kurio ruošė ir jo tėtis. Stalas ilgą laiką stovėjo palėpėje, bet dar buvo tvirtas, tik "apsilupiojęs", todėl nutarėm, kad truputėlį prie jo padirbėjus, stalas dar gali puikiai pasitarnauti. Taigis, kelios dienos šveitimo, glaistymo (tiesa glaistą nusipirkom nelabai vykusį), vėl šveitimo, po to dažymo purškimo būdu, nusivylimo, nes atsirado pabėgimai, tada vėl šveitimo, o tada kelis kart dažymo voleliu ir stalas įgavo netobulą, bet gan padorią išvaizdą.

 

 

Batų lentyna iš kartono

Dalinuosi radiniu iš interneto platybių.

smulkiau čia

Nebaigti darbai

Kartais nutinka taip, kad pradedi kokį rankdarbį, o paskui atidedi į šalį. Ir guli nebaigtas darbelis, kol ateina įkvėpimas jį užbaigti, jei tas įkvėpimas iš visi ateina... Šiaip nemėgstu, kai susikaupia neužbaigtų rankdarbių, todėl stengiuosi jų skaičių kiek įmanoma mažinti, tačiau ne visada tai pavyksta.  Prieš kurį laiką pradėjau lovatiesę, nunėriau tris detales, o po to suabejojau: ar gražu, ar tinkami siūlai, ar praktiška ir dar daug tokių ar. Kol kas taip ir guli, nes dar nenusprendžiau ką toliau su šiuo neužbaigtu rankdarbiu veiksiu, o plius dar ir mėlynus siūlus sunaudojau kitiems mezginiams. O turintiems išaugtų ar dėl kitos priežasties nenešiojamų džinsų ir daaaug kantrybės, siūlau kaip vieną iš džinsų panaudojimo būdų.

Krepšiai iš pakavimo juostų

Šaltinis 

Kai pasižiūri tokius vaizdelius, norom nenorom peršasi mintis, kad beveik nieko negalima  išmesti. Tik kur visą gėrį kaupti, kad namai nepavirstų sandėliu arba,dar blogiau, sąvartynu? Ir dar, man teko matyti, čiupinėti ir išmesti tik baltas pakavimo juostas, o kitokių spalvų neteko regėti, jau nekalbant apie pačiupinėjimą. O gal Lietuvoje buitinė technika ir šiaip didelių gabaritų  daiktai pakuojami tik su baltomis juostomis? Tikriausiai pati pynimu neužsiimčiau, kažkaip nelabai ši rankdarbių rūšis man sekasi, bet savo tėčiui pasiūlyčiau, gal ir man kokį krepšį nupintų...

Antras daiktų gyvenimas

 Noriu pasidalinti keliomis idėjomis rastomis internete.

Suoliukas iš metalinės statinės

Šaltinis 

Paukščio narvelis iš teniso rakečių

 Šaltinis

 Šviestuvų daugiau čia

Pabambėjimai

Būsiu tikra lietuvė ir pabambėsiu apie mūsų orą. Na jau nusibodo tos darganos, tas pilkas  vaizdelis pro langus, kartais atrodo, kad papuolėm į  nespalvotą televizorių. Na taip, smagu gamtos kaita, smagu, kad pas mus nėra tokių kataklizmų kaip Japonijoje (apsaugok Dieve mus nuo tokių nelaimių), bet, kai ta kaita vėluoja, kai pavasaris pamiršta, kad  metas jau ateiti -  visai nesmagu.Kažkaip šita žiema išsunkė visas per vsarą ir rudenį sukauptas vitaminų atsargas, tiek daug piktų, nučiuožusiais stogais žmonių (kartais ir save jiems priskiriu). Atrodo, kad jeigu pašviestų saulė, viskas pradėtų žaliuoti, tai ir žmonės pradėtų šypsotis, būtų žymiai laimingesni. Ach... Dabar belieka žiūrėti į tuos kelis, mano mažųjų sodininkų atakas atlaikiusius, daigus

krapštinėtis prie smulkių rankdarbių (į medinių šaukštų spalvą prašome nekreipti dėmesio, paprasčiausiai jie pas mane naudojami pagal paskirtį)

ir tikėtis, kad pavasaris tuoj atkeliaus.

Kosmetinė

Džinsų skiautės, saga, užtrauktukas, dar skiautė medžiagos pamušalui ir kosmetinė. Rimtai siuvėjai  su siuvimo mašina būtų  kelių minučių darbas, na maximum (su visais kirpimais, sagos prisiuvimais)   pusvalandį užtruktų... Bet kadangi aš siuvau rankomis, tai siūdama tarp kitų  buities darbų užtrukau pusdienį.

Vaikiškos striukės reanimacija

Jeigu būtų drabužių plėšymo čempionatas, mano vyresnėlis, grečiausiai taptų jo aukso medalio laimėtoju. Na bet, jei drabužis nebūna suplėšytas nepataisomai (patikėkit kartais būna ir taip, nes vieną kartą grįžo iš lauko nuo kišenės ant užpakalnio iki pat apačios suplėšytomis kelnėmis), galima kaip nors gudriai skylę užsiūti, kad niekas net nesuprastų, jog ten buvo skylė. Todėl aš kaupiu visokias gražias etikites nuo drabužių ir kitokius dalykėlius, kuriuos galima tokiems atvejams panaudoti. Tokiu principu reanimavau vieną sūnaus striukę. Nors ji skirta lauko žaidimams, bet, žinojau viena, kad jei paliksiu skylutę neužtaisytą, kitą kartą, tos skylutės dėka, gali būti nuplėšta visa rankovė.
.

Chmm, tik natūroje tas užsiuvimas neatrodo kreivas, kaip foto. Nors turiu pasakyti, kad siūti nebuvo patogu, nes reikėjo laikyti saujoje suglemžtą rankovę ir nepersiūti kiaurai, o tik prikabinti prie viršutinio audinio. Aha sakysit: teisinasi:). Noriu tik pasakyti, kad nereikia skubėti išmesti, kartais dar galima pataisyti.

Dar viena senų džinsų transformacija/Ещё одна трансформация старых джинсов

Antras senų daiktų gyvenimas/Новая жизнь старых вешей

Nebenešiojami džinsai + sagos+gumos juostelė+ truputis darbo adata = juosta plaukams. Старые джинсы+пугавицы+резинка+малость работы с иглой= повязка-лента для волос.

Antras daiktų gyvenimas

Žinote, nelaikau save žmogumi be fantazijos, bet, kai pamatau kažką panašaus į tai:

paimta iš čia

arba tai...
šaltinis

Gal tai nėra šviestuvai, kuriuos norėčiau turėti savo namuose, tačiau jų kūrėjų fantazija, išradingumas ir drąsa mane žavi.

Antras daiktų gyvenimas

Tvarkydama spintą radau Eglutės kelnes, kurios buvo jai jau gerokai per trumpos, bet kadangi jos buvo geros per juosmenį ir klubus, o taip pat buvo su pašiltinimu, tai nutariau iš jų padaryti kaprius. Truputis gumos, darbo žirklėmis bei adata su siūlais ir kelnės atgimė naujam gyvenimui. Kaip tame filmuke: svarbiausia reikiamoje vietoje padėti kablelį: išmesti negalima, panaudoti.
Buvo kelnės per trumpos...
Tapo kapriais kaip tik...