Kaip pradėsi metus, taip juos ir užbaigsi

Nežinau ar yra kokiose astrologinėse knygose taip parašyta, bet mūsų šeimai taip jau nutiko, kad pradėjome 2012-uosius ligomis, taip juos ir užbaiginėjame. Skirtumas  toks, kad metų pradžioje sirgo tik Benas su Egle, o metų pabaigoje prie ligų maratono prisijungė ir Arnas. Na, bet nieko po truputį kapstomės, kaip iš tų vėjo supūstų sniegynų. O, kad visai stogas "nenučiuožtų"laisvas valandėles leidžiu su rankdarbiais

Vasara, vasara...

Ach ta vasara, ji taip nenumaldomai skuba... Sunku patikėti, kad jau paskutinis vasarėlės mėnuo prasidėjo. O norisi dar tiek daug nuveikti, juk dar ne visos balos po šilto lietaus išmaišytos

dar tiek mažai pasimaudyta

dar ne visi vabalai, gyvūnai, paukščiai pamatyti

Taip dar norisi pasimėgauti saule (nors kartais jos buvo šiek tiek ir per daug, bet šš, kad ji neišgirstų, nes dar gali supykti), kvapais, maloniu bendravimu, uogomis, ledais (ką besakytumėt - vasarą ledai skaniausi). Nors mano atostogos baigėsi (jau antra diena, kai keliauju į darbą), Eglutės ir Beno į pabaigą (kitą savaitę vėl pradeda keliauti į darželį), netruks ateis rugsėjis - Arnui į mokyklą, bet kol kas vasara nesibaigė, todėl tarp kasdienių rūpesčių bandom džiaugtis teikiamais vasaros malonumais, o rankdarbiai, ach yra pradėtų ir nebaigtų, bet ateis ir jų laikas, o tada ir parodysiu.

Darbymetis

Kai sušyla oras, visai nesinori būti namie, norisi būti  lauke ir mėgautis grynu oru, saule, šiltu vėjeliu. Kartu su atšilusiu oru prasideda ir  lauko darbų metas: papurenti, pasodinti, paravėti ir taip toliau. Didžiausias mano talkininkas - Benas. Tik pasižiūrint į vyresnėlius suprantu, kad su amžiumi entuziazmas talkininkavimui priblėsta. O gaila...

Benučio liga

Ankstesniame įraše rašiau, kad serga mūsų Benutis. Taigi viskas pasisuko taip, kad  teko su Benučiu vieną savaitėlę pagulėti ligoninėje, kadangi kosulys peraugo į bronchinę abstrukciją. Turiu pasakyti, kad, kai pagaliau  šį antradienį išvykome namo, jaučiausi tarsi paleista iš kalėjimo.Savaitė 7 kv. m. palatoje man prailgo taip,kad rodėsi, jog mes ligoninėje visa amžinybė. Visų pirma dėl to, kad Benas ligoninėje dar karščiavo tik vieną dieną, todėl po poros dienų jis jau buvo visiškai atsigavęs ir visiškai nenorėjo sėdėti palatoje.  Tiesą sakant, nebuvome labai pavyzdingi ir eidavomeį koridorių, nors kai kurios  seselės bambėdavo ar šnairuodavo į mus, bet išlaikyti judrų vaiką 24 valandas per parą palatoje - misija neįmanoma. Tam, kad mažiau Benas liestų visokius daiktus, stengdavausi kuo daugiau jį nešioti, o ne leisdavau pačiam bėgioti. Dienos pabaigoje jausdavausi tiesiog išsunkta kaip citrina. Visų antra dienos režimas, tiksliau ne dienos o nakties, nes antibiotikus leisdavo ir naktį. Todėl 10 val. vakaro šiaip ne taip užmigę, 12 val. nakties būdavom prikeliami, nes seselė ateidavo suleisti antibiotikų. Dar ačiū Dievui, kad Benas tik porą naktų išsibudinęs porą valandų nesugebėjo užmigti, o štai mane beveik visą savaitę po to prikėlimo porą valandų kamuodavo nemiga, o kai pagaliau galais negalais užmigdavau apie antrą valandą, 6 val. ryto vėl antibiotikų leidimas. Trečia, maistas. Kiek kartų Benučiui buvo atnešta manų košė, nė karto ji nebuvo valgoma ar be gumulėlių.  Gerai dar, kad valgomo maisto buvo daugiau nei nevalgomo. Tai gerai, kad gulėjome neilgai, mūsų tėtukas mus lankė ir nešė skanėstus ir badauti neteko. Bet ką daryti toms mamoms, kurių artimieji negali lankyti arba yra iš kito miesto. Mamos, kurios guli ligoninėje su didesniais vaikučiais, tai trumpam palieka vienus palatoje ir išbėga į parduotuvę,bet jeigusu  kelių mėnesiu mažuliu... Todėl stebiuosi ištverme tų mamų, kurios ligoninėje praleidžia savaičių savaites, mėnesius. Žinoma, galima sakyti, ko tik dėl savo vaiko nepadarysi, bet tai nereišia, kad mamos nepavargsta, kad joms nereikia poilsio. Dėl to buvo labai smagu matyti ir tėvelius, slaugančius savo mažylius.
Na, bet dabar mes jau namie ir tuo labai džiaugiamės. Ir tikiuosi, kad  daugiau neteks ligoninėje lankytis, o jei ir užpuls kokios ligelės - pasveiksime namuose.

Naujas ritmas

Vakar vakare mane buvo apėmęs baisinis nerimas ir jaudulys, o šiandien tą nerimą ir jaudulį jaučiau dar aštriau. Kaip greitai bėga laikas, Arnas jau ketvirtokas, bet nerimo priežastis ne jis. Mano mažieji pupuliukai, Eglė ir Benas, šiandien pirmą dieną ėjo į darželį (tiesą sakant visą vasarą galvojau, kaip jiems pavyks priprasti prie darželio). Nors pirmą dieną abu palikau tik kelioms valandoms, bet ir tos man prailgo, o kai Benas, o po to ir Eglutė, išvydę mane pradėjo verkti, suspaudė širdį. Nors sako, kad vaikai, kurie verkia pirmomis dienomis, adaptuojasi greičiau, nei tie, kurie pirmas dienas į darželį eina lyg niekur nieko, manęs tai nenuramina, skauda širdį, kad nerūpestingos mano mažėlių vaikystės dienos baigėsi. Taigi nuo rugsėjo pirmosios mūsų šeimyna pradeda gyventi nauju ritmu ir tikiuosi, kad viskas bus gerai (och, kaip virpa širdelė).
Taigi, kam rugsėjis, kaip ir mums,  atneša naujų vėjų ir pasikeitimų, linkiu sėkmės, besimokantiems - gerų mokslo metų.
          Su rugsėjo  pirmąja.

Zuikučių dienos

Ach kaip kaip bėga dienos... Rodos, ką tik buvo pirmadienis, o štai ir vėl šeštadienis,tos vasariškos dienelės taip tirpsta taip tirpsta, kaip tie ledai karštą dieną.  Tik šiltos dienos yra gerai man su vaikais (smagiai leidžiam laiką kieme), bet nelabai gerai arba visai negerai, kaip kad buvo ketvirtadienį, mūsų tėveliui, įrenginėjančiam mansardą, nes tada būna sunkoka dirbti. Bet vis tiek visiems mums norisi, kad vasara testūsi kuo ilgiau, kad dar ilgai galėtume mėgautis uogomis ir pyragais su jomis.

Mmm, skanumėlis. Trupininio pyrago receptu jau dalinausi šiame įraše, tik šį kartą  naudojau paprastus kvietinius miltus perpus su ekstra kvietiniais miltais ir vietoj juodųjų serbentų uogienės - šviežius juoduosius serbentus pabarstytus cukrumi. Pyragas buvo minkštutėlis, rupus.
Nors vasarą mažiau lieka laiko prisėsti prie rankdarbių -  atsiranda visokių darbelių lauke, bet karts nuo karto pavyksta ištaikyti kokią minutėlę ir galiu pasidžiaugti, kad nors ilgokai vėrėsi naujas papuošalas (nes prisėsdavau tik po kelias minutes per dieną, o būdavo dienų, kai ir iš viso nebuvo tam laiko), bet pagaliau užbaigiau naująjį vėrinuką "Juoda-balta"

Žydi!

Sakysit kas čia tokio, kad orchidėja žydi. O mums tai pasiekimas, nes mūsų orchidėja gal kokius du metus sukrauna žiedus, bet jiems nebūna lemta išsiskleisti, kadangi arba Eglutė arba Benas juos vis nuskabydavo. Šiemet mums visgi pavyko juos išsaugoti ir vienas žiedas jau išsiskleidė ir mus džiugina savo grožiu. Tiesa, pati orchidėja šiek tiek nukentėjo (apkramtyti lapai), bet žiedai liko sveiki.

Na ir, prie to pačio, taip sakant, rodau mažą rankdarbiuką - gumytes plaukams.

Kai pradingsta elektra/ Когда электричество пропадает

Vakar vakare keliom valandom dingo elektra. Vaikai nusiminė, nes turėjo rodyti "Ledynmetį", bet ačiū gedimų šalinimo tarnybai, likus kelioms minutėms iki filmo pradžios elektra atsirado. O kol nebuvo elektros, gyvenom prie žvakių šviesos. Eglutė su Benučiu kaip viščiukai tupėjo ant kėdučių ir žiūrėjo kaip jos dega.
Вчера вечером, в течение нескольких часов, небыло электричество. Дети были расстроены потому, что должны было покозывать "Ледниковый период", но благодаря службы по устранению неполадок , всего за несколько минут до начала фильма появилась электричество. А в то время, пока не было электричества, жили при свечах. Эгле и Бенас как цыплята сидели на стульях и смотрели, как они горят.

Kai užpuola ligos

Nemėgstu sirgti, tiesiog nekenčiu. Ne tik todėl, kad sustoja visi darbai, o ir todėl, kad sergi ar ne, vaikais pasirūpinti privalai, nors skauda galvą, bėga nosis, linksta kojos ir t.t. Na, bet jau akyse šviesiau, regis, nugaliu peršalimą. Taigi, laikykit kojas šiltai, saugokit sveikatą, o visiems sergantiems linkiu pasveikti.

Apie alpinizmą, darbus ir dar kai ką

Paskutiniu metu prisėsti ir ramiai kažką parašyti beveik nėra šansų. Vos tik prisėdu prie kompiuterio, tuoj kur buvęs, kur nebuvęs ir Benas prisistato: lipa ant kelių, griebia už pelės arba su nepaprastu entuziazmu skuba paspausti kompiuterio išjungimo mygtuką. Na dar lieka laikas, kai jis miega, bet ir jis gerokai sutrumpėjo. Jei anksčiau Benutis miegodavo tris kart per dieną po valandą, tai dabar vieną valandą per dieną, na kartais pavakare "nulūžta" pusvalandukui. Visu kitu laiku vyksta neįtikėtini alpinizmo seansai. Bando užlipti visur, kur tik pajėgia, o pajėgia iš tiesų daug: jeigu virtuvėje nuo stalo neatiktrauktos kėdės, užsilipa ant kurios nors iš kėdžių, o tada ant stalo, vaikų kambaryje stovi spintelė su stalčiais, o ant jos gėlė, tai jis išsitraukia apatinį stalčių, laikydamasis už kitų stalčių rankrnėlių įsilipa į jį ir tada kapsto žemės iš gėlės vazono. Ir aukščiausia alpinizmo viršūnė, tai, kai nuo fotelio lipa ant palangės. Uf, kiek kartų mano širdelė į užkulnius dardėjo. Rodos, net nusisukti dorai nespėjau, o jis jau kur nors kariasi. Aš jau pradėjau apžiūrinėti savo vargšę galvelę ar ten koks žilas plaukas dar nepasirodė. Pradėjau galvoti, kad gal kartais alpinistas Vladas Vitkauskas yra koks nors tolimas mūsų giminaitis ir Benas paveldėjo alpinizmo geną. Vienu žodžiu, ramiai pasėdėti ir užsiimti rankdarbiais laiko nėra daug. Ir dienoraščio gimtadienį praleidau jokio įrašo nepadariusi..., ir parodyti nelabai yra ką. Nors, kai prireikė telefono dėklo, tai susikurpiau jį per kokį pusvalandį.
Po truputį pribėgdama mezgu, nors ir čia neapseita be nuotykių. Mezgiau vienai mergaitei bolero stiliaus megstuką, likus numegsti vienai rankovei, paaiškėjo, kad likę siūlai skiriasi šiek tiek savo storiu. Patikrinau pagal etiketes, partija kaip ir ta pati. Na vienu žodžiu. Viena paguoda, kad saulė beveik kasdien negaili savo spindulių ir galima į lauką išeiti pasivaikščioti. Taip vieną dieną vaikštinėjant sutikome be galo prieraišų katinėlį, kuris ilgai mus sekė ir buvau pradėjusi bijoti, kad jis rimtai sugalvojo tapti dar vienu mūsų augintiniu.
Bet visa laimė, kad kai vėliau sutikome du jaunuolius ir katinėlis pamanė, kad su jais jam bus linksmiau keliauti.
Štai toks gyvenimas "verda" zuikučių namuose:).

Kai neskrenda lėktuvai

Ir reikėjo gi tam vulkanui Islandijoje prabusti. Atrodo ramiai miegojo šitiek metų, galėjo ir toliau sau miegoti. Ne, nesam įstrigę karžkur pasaulyje, paprasčiausiai mūsų tėtukui tenka per dieną atsiliepti į šimtus piktų, pavargusių, nusivylusių ir t.t. žmonių skambučių. Galima ir juos suprasti: esi tūkstančius kilometrų nuo namų ir nežinai kada galėsi sugrįžti (pačiai dar kokių dvylikos metų teko malonumas vieną parą pratūnoti Talino oro uoste, kadangi Rygoje tvyrojo tirštas rūkas ir mūsų lėktuvas negalėjo ten leistis). Kadangi tokiu būdų esame susiję su visa šia nelinksma istorija, tai nuolat sekame naujienas apie įvykių eigą. Tikėkimės, kad neišsipildys liūdniausios prognozės, priešingu atveju tai palies mus visus, ne tik tuos, kurie negali išskristi (vulkano įsiveržimas gali turėti įtakos klimatui, ekonomikai, sveikatai ir t.t.).
O kol kas, gyvenimas po truptį juda į priekį, nors rašymas čia ir buvo sutojęs. Kadangi vis daugiau pasitaiko šiltų ir saulėtų dienų, tai daugiau laiko praleidžiame lauke, tvarkėme aplinką ir šiaip visokius darbelius dirbome. Vieną dieną buvom susiorganizavę šeimyninę eskursiją į aviacijos muziejų. Tai kelios foto iš ten.

Žvelgiant į šią lėktuvo "Lituanica" kopiją, galvojau, kad kiek reikia turėti drąsos, ryžto, valios, kad tokiu rodos, vėjo perpučiamu, lėktuvu pasiryžti perskristi Atlanto vandenyną. Kol neturėjau šeimos apie šį skrydį galvojau daugiau tik kaip apie žygdarbį, išgarsinusį Lietuvą, bet dabar pagalvoju, ką tai reiškė artimiesiems vienoje ar kitoje Atlando vandenyno pusėje, tas laukimas,nežinia ir galiausiai baisi žinia...