Rūpestėliai

Taip susiklėstė, kad paskutinėmis dienomis užimta visokiais rūpesčiais rūpestėliais ir prie rankdarbių prisėdu tik po keliolika minučių per dieną. Todėl ir megstinio mezgimas nelabai smarkiai pajudėjo į priekį, per kelias dienas numezgiau va tik tiek

ir keli papuošalai guli taip ir neužbaigti...

 Kol kas daugiausiai laiko tenka skirti sodui, nes daigus jau reikia į šiltnamį sodinti, o jis dar neperdengtas, nes per žiemužę vėjelis gerokai pasidarbavo ir jis stovi nabagas skylėtas. Paprikos daigams ant palangės ankšta, pomidorai pas anytą irgi loveliuose vargsta.

Tikiuosi, kad tėtukas artimiausiomis dienomis ras laiko šiltnamiui, nes va ir  arbūzo vienas daigas  koks ištysęs. O jų buvo iš tikrųjų visi šeši, kol mažieji sodininkai nepasidarbavo. Buvo likę tik du, bet po to išlindo dar du užsimiegoję, kol kas palikau, nors jie tokie visai vos gyvi.

Taigi kol kas turbūt galėsiu parodyti tik daržininkystės laimėjimus arba pralaimėjimus, o rankdarbių pasaulis nueina į antrą planą.

Pabambėjimai

Būsiu tikra lietuvė ir pabambėsiu apie mūsų orą. Na jau nusibodo tos darganos, tas pilkas  vaizdelis pro langus, kartais atrodo, kad papuolėm į  nespalvotą televizorių. Na taip, smagu gamtos kaita, smagu, kad pas mus nėra tokių kataklizmų kaip Japonijoje (apsaugok Dieve mus nuo tokių nelaimių), bet, kai ta kaita vėluoja, kai pavasaris pamiršta, kad  metas jau ateiti -  visai nesmagu.Kažkaip šita žiema išsunkė visas per vsarą ir rudenį sukauptas vitaminų atsargas, tiek daug piktų, nučiuožusiais stogais žmonių (kartais ir save jiems priskiriu). Atrodo, kad jeigu pašviestų saulė, viskas pradėtų žaliuoti, tai ir žmonės pradėtų šypsotis, būtų žymiai laimingesni. Ach... Dabar belieka žiūrėti į tuos kelis, mano mažųjų sodininkų atakas atlaikiusius, daigus

krapštinėtis prie smulkių rankdarbių (į medinių šaukštų spalvą prašome nekreipti dėmesio, paprasčiausiai jie pas mane naudojami pagal paskirtį)

ir tikėtis, kad pavasaris tuoj atkeliaus.