Kai neskrenda lėktuvai

Ir reikėjo gi tam vulkanui Islandijoje prabusti. Atrodo ramiai miegojo šitiek metų, galėjo ir toliau sau miegoti. Ne, nesam įstrigę karžkur pasaulyje, paprasčiausiai mūsų tėtukui tenka per dieną atsiliepti į šimtus piktų, pavargusių, nusivylusių ir t.t. žmonių skambučių. Galima ir juos suprasti: esi tūkstančius kilometrų nuo namų ir nežinai kada galėsi sugrįžti (pačiai dar kokių dvylikos metų teko malonumas vieną parą pratūnoti Talino oro uoste, kadangi Rygoje tvyrojo tirštas rūkas ir mūsų lėktuvas negalėjo ten leistis). Kadangi tokiu būdų esame susiję su visa šia nelinksma istorija, tai nuolat sekame naujienas apie įvykių eigą. Tikėkimės, kad neišsipildys liūdniausios prognozės, priešingu atveju tai palies mus visus, ne tik tuos, kurie negali išskristi (vulkano įsiveržimas gali turėti įtakos klimatui, ekonomikai, sveikatai ir t.t.).
O kol kas, gyvenimas po truptį juda į priekį, nors rašymas čia ir buvo sutojęs. Kadangi vis daugiau pasitaiko šiltų ir saulėtų dienų, tai daugiau laiko praleidžiame lauke, tvarkėme aplinką ir šiaip visokius darbelius dirbome. Vieną dieną buvom susiorganizavę šeimyninę eskursiją į aviacijos muziejų. Tai kelios foto iš ten.

Žvelgiant į šią lėktuvo "Lituanica" kopiją, galvojau, kad kiek reikia turėti drąsos, ryžto, valios, kad tokiu rodos, vėjo perpučiamu, lėktuvu pasiryžti perskristi Atlanto vandenyną. Kol neturėjau šeimos apie šį skrydį galvojau daugiau tik kaip apie žygdarbį, išgarsinusį Lietuvą, bet dabar pagalvoju, ką tai reiškė artimiesiems vienoje ar kitoje Atlando vandenyno pusėje, tas laukimas,nežinia ir galiausiai baisi žinia...