2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Ir vėl kepurė

Kažkaip paskutiniu metu rankdarbiams dar randu laiko, bet juos nufotografuoti nelabai (kartais paprasčiausiai tingisi). Tad rodau kepurę, kuri senokai  numegsta, nufotografuota, bet nerodyta.


2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Apyrankė

Paskutiniu metu kažkaip sunkiai sekasi (netgi visai nesiseka) prisėsti ir ką nors parašyti. Gal tas laikrodžių rodyklių sekiojimas išmušė iš vėžių, gal, kad daugelis dalykų einasi ne taip, kaip tikėjausi, kaip norėčiau, o gal viskas kartu veikia taip, kad jaučiuosi lyg apdujusi. Ir žinoma labai trūksta saulės, kažkaip visai nesmagu, kai, atrodo, vos prašvitus, jau ima temti.  Na, bet bandau išsijudinti, po truputį užbaiginėti pradėtus darbus. Taigi  apyrankė iš tos serijos kažkada pradėtų darbų ir pagaliau užbaigtų.


2011 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Vyriška megsta kepurė

Kepurę numezgiau prieš geras dvi savaites, bet tik prieš kelias dienas prisiruošiau paslėpti siūlų galus. Kepurę mezgiau MB, bet konfiskavo sūnus (nors jam irgi numezgiau naują kepurę, kurios dar taip pat nerodžiau ir kurią jau buvo spėjęs pamesti). Teks megst dar vieną.



2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

+M

Negaliu pasigirti, kad Benutis daug kalba, kaip išmoko pagrindinius žodžius, taip ir stengiasi su jais apsieiti: mama, tėti, dau (daugiau), mau (man), sesė, Anė (Arnas), dėdė, teta, brr ma (mašina), tatu (traktorius), obai (obuolys), buba (bulvės), babu (arbata), dadu (ledai), au (šuo), ačiū, mima (blynas), ti (du arba trys).  O paskutinėmis dienomis, užuot išmokęs kokį naują žodelį, prie jau išmoktų gale pradėjo pridėti raidę m. Taigi vietoj ačiū, gaunasi ačiūm, tatum ir pan.  Taigi iki Eglutės, kuri kalba daug ir beveik nesustodama, jam labai toli, bet tikiuosi, kad persilaužimas įvyks ir jis galės ždodžiu įvardinti savo norus ir man vis mažiau reikės spėlioti link kur rodo jo pirštukas ar ko mano mažiukas reikalauja mykimu, gestais ir kitokiomis išraiškos priemonėmis.

2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

Nauja sagė

Po ilgos pertraukos išsiuvinėjau sagę.

2011 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Terbelė dūdelei

Dar prieš Benučio ligą greitomis iš senų džinsų sukurpta  terbelė Arnui mokyklinei dūdelei įsidėti.

2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Benučio liga

Ankstesniame įraše rašiau, kad serga mūsų Benutis. Taigi viskas pasisuko taip, kad  teko su Benučiu vieną savaitėlę pagulėti ligoninėje, kadangi kosulys peraugo į bronchinę abstrukciją. Turiu pasakyti, kad, kai pagaliau  šį antradienį išvykome namo, jaučiausi tarsi paleista iš kalėjimo.Savaitė 7 kv. m. palatoje man prailgo taip,kad rodėsi, jog mes ligoninėje visa amžinybė. Visų pirma dėl to, kad Benas ligoninėje dar karščiavo tik vieną dieną, todėl po poros dienų jis jau buvo visiškai atsigavęs ir visiškai nenorėjo sėdėti palatoje.  Tiesą sakant, nebuvome labai pavyzdingi ir eidavomeį koridorių, nors kai kurios  seselės bambėdavo ar šnairuodavo į mus, bet išlaikyti judrų vaiką 24 valandas per parą palatoje - misija neįmanoma. Tam, kad mažiau Benas liestų visokius daiktus, stengdavausi kuo daugiau jį nešioti, o ne leisdavau pačiam bėgioti. Dienos pabaigoje jausdavausi tiesiog išsunkta kaip citrina. Visų antra dienos režimas, tiksliau ne dienos o nakties, nes antibiotikus leisdavo ir naktį. Todėl 10 val. vakaro šiaip ne taip užmigę, 12 val. nakties būdavom prikeliami, nes seselė ateidavo suleisti antibiotikų. Dar ačiū Dievui, kad Benas tik porą naktų išsibudinęs porą valandų nesugebėjo užmigti, o štai mane beveik visą savaitę po to prikėlimo porą valandų kamuodavo nemiga, o kai pagaliau galais negalais užmigdavau apie antrą valandą, 6 val. ryto vėl antibiotikų leidimas. Trečia, maistas. Kiek kartų Benučiui buvo atnešta manų košė, nė karto ji nebuvo valgoma ar be gumulėlių.  Gerai dar, kad valgomo maisto buvo daugiau nei nevalgomo. Tai gerai, kad gulėjome neilgai, mūsų tėtukas mus lankė ir nešė skanėstus ir badauti neteko. Bet ką daryti toms mamoms, kurių artimieji negali lankyti arba yra iš kito miesto. Mamos, kurios guli ligoninėje su didesniais vaikučiais, tai trumpam palieka vienus palatoje ir išbėga į parduotuvę,bet jeigusu  kelių mėnesiu mažuliu... Todėl stebiuosi ištverme tų mamų, kurios ligoninėje praleidžia savaičių savaites, mėnesius. Žinoma, galima sakyti, ko tik dėl savo vaiko nepadarysi, bet tai nereišia, kad mamos nepavargsta, kad joms nereikia poilsio. Dėl to buvo labai smagu matyti ir tėvelius, slaugančius savo mažylius.
Na, bet dabar mes jau namie ir tuo labai džiaugiamės. Ir tikiuosi, kad  daugiau neteks ligoninėje lankytis, o jei ir užpuls kokios ligelės - pasveiksime namuose.